Depresija

Vieno gydymui atsparios, arba rezistentiškos, depresijos apibrėžimo nėra, tačiau vyrauja sutarimas ją vadinti būkle, kuri nepasiduoda gydymui dviem skirtingais antidepresantais, skiriamais maksimaliomis dozėmis bent keturias savaites.

Tai sunki būklė. Liga išvargina tiek pacientą, tiek jo artimuosius, kelia pavojų santykiams, didina paciento savižudybės riziką, veda link nepasitikėjimo gydytojais, o tai apsunkina tolimesnes pastangas jam padėti.

Jaučiami depresijai būdingi simptomai: prislėgta nuotaika, sumažėjusi energija, žmogus nebesidomi mėgstama veikla, sutrinka dėmesio koncentracija, jaučiamas didelis nuovargis net ir nuo nedidelių pastangų. Taip pat sumenksta pasitikėjimas savimi, imama kaltinti save dėl menkiausių dalykų. Tipiniu atveju sumažėja apetitas, sutrinka miego ritmas, nors netipiškais atvejais apetitas gali padidėti, o nors ir miegama ilgiau, vis tiek nėra pojūčio, kad išsimiegota. Sumenksta arba išnyksta seksualinis potraukis. Kyla minčių, ketinimų žudytis, pradžioje jos gali būti pasyvios – „nebeegzistuoti“, noras staigiai susirgti mirtina liga, pakliūti po automobiliu, o sunkesniais atvejais imamasi aktyvaus vaidmens, sudaromas planas ir, deja, kartais jis įvykdomas.

Pasaulyje savižudybė yra antra mirties priežastis tarp 20–35 metų žmonių, 50 proc. iš jų sudaro sergantys depresija.

Depresija gali grįžti dėl daugelio priežasčių. Pirmas pavojus – tinkamai neišgydytas pirmas epizodas: pritrūko kantrybės, ryžto gydytojui, pacientui ar abiem kartu, t. y. nepasiektos optimalios vaistų dozės, per menka gydymo trukmė ar tiesiog buvo išrašytas pacientui netinkantis vaistas.

Kitas aspektas – ar buvo nustatyta tiksli diagnozė? Jei pacientas pamiršo paminėti ar gydytojas tinkamai neišsiaiškino apie praeityje įvykusį pakilios nuotaikos (t. y. manijos) epizodą (kas iš esmės keistų diagnozę ir gydymo taktiką), tai ir dabartinis epizodas nebus deramai išgydytas.

Trečia, reikia apžvelgti, ar buvo tinkamai įvertinta asmenybė, ar žmogus nusiųstas į psichoterapiją, o jei ir taip – ar ją lankė pakankamai ilgai? Ar psichoterapeuto kvalifikacija buvo pakankama? Galime kuo tiksliausiai nustatyti diagnozę, parinkti, tikėtina, veiksmingą gydymą, bet pacientas privalo laikytis rekomendacijų ir gerti vaistus reguliariai, nepraleisdamas dozių, slapta nevartodamas alkoholio ar kitų psichoaktyviųjų medžiagų.

Deja, vertinama, kad po pirmo epizodo yra apie 30 proc. rizika patirti antrą epizodą per ateinančius 10 metų ir net 60 proc. rizika – per 20 metų.

Bet kuris depresijos epizodas yra būklė, trikdanti funkcionavimą, varginanti ir, deja, didinanti savižudybės riziką. Vis dėlto gydymui atsparios depresijos atveju tai itin ryšku – suprastėja gyvenimo kokybė, sutrikdomas darbingumas, kuris pakenkia asmens pajamoms, auga nepasitikėjimas specialistais, o tai toliau mažina pasveikimo galimybę.

Jei kalbame apie gydymui atsparią depresiją, žmogus jau bus susidūręs su psichiatrais. Dažnu atveju bus ne tik susidūręs, o gal net daugiau ar mažiau nusivylęs, nes tai reikš, kad jau bent du gydymo kursai maksimaliomis dozėmis bent po keturias savaites buvo be patenkinamo efekto. Tad čia reikėtų kalbėti ne apie kreipimąsi, o apie kantrybę ir pasitikėjimą toliau ieškoti išeičių, kurių tikrai yra.

Galima, bet čia reikalinga paciento, jo artimųjų kantrybė, pasitikėjimas gydytoju. Juk jei sutaisytas automobilis netrukus vėl sugestų, tikrai atsirastų pagrindo abejoti meistrų kompetencijomis. Kalbant apie žmogų – viskas dar jautriau ir gerokai sudėtingiau.

Gydymui atspariai depresijai gydyti reikia maksimalių vaistų dozių, medikamentų derinių. Dažnai skiriamas dviejų antidepresantų derinys, gali reikti ir kombinacijos su neuroleptikais, (antipsichotikais), kitomis vaistų klasėmis, pvz., benzodiazepinais, nuotaikos stabilizatoriais.

Labai efektyvus gydymas elektroimpulsine terapija, tačiau dažnos pacientų ar jų artimųjų nepagrįstos baimės, pakurstytos filmų, menkos reputacijos interneto šaltinių, dažnai neleidžia jos taikyti tokia apimtimi, kokia reikėtų ar būtų galima.

Labai vertiname bet kokias pastangas ieškoti kelio iš depresijos. Daugeliui žmonių pavyksta rasti vidinę ramybę ir sveikatą, pavyzdžiui, pradėjus aktyviai sportuoti ar radus kitą mėgstamą veiklą, įsitraukus į bendraminčių kolektyvą, religinę bendruomenę ar panašiai. Depresijos epizodas, ypač jei jis nesunkus, gali praeiti ir savaime – lengvais atvejais jis trunka iki keturių savaičių, o vidutiniais ir sunkiais epizodais – iki 30 savaičių.

Gydymui atspari depresija yra klinikinis apibūdinimas, rodantis, kad prieš tai bandyti bent du antidepresantai maksimaliomis dozėmis bent keturias savaites nedavė pakankamo efekto.

Minčių apie savižudybę patiriame daugelis – kartais jos ateina kaip noras „nebūti“, „kad nutrenktų automobilis“ ir pan., bet sergant depresija jų tikimybė, ypač sunkių, vadinamų aktyviomis, t. y. imtis aktyvaus vaidmens užbaigti savo gyvenimą, padidėja. Sunkios depresijos atveju savižudybės rizika yra apie 13 proc., tačiau lengvos – daug mažesnė.

Depresijos etiologija labai sudėtinga, plati ir nėra iki galo išaiškinta. Paveldimumas, kaip ir daugelis kitų psichikos sutrikimų, turi įtakos, tačiau aiškiai ją pasverti sunku, nes be genetikos, depresijos išsivystymą lemia ir kiti faktoriai: asmenybės bruožai (charakteris, temperamentas, kurie, aišku, taip pat iš dalies veikiami genetikos), somatinės ligos, socialiniai veiksniai – patiriamas stresas, žemos pajamos, netenkinantis darbas. Taigi tai, kad jūs sergate depresija, tikrai dar nereiškia, kad ja sirgs ir jūsų vaikai.

Formaliai tokios diagnozės – „rezistencinės“, „rezistentiškos“, „gydymui atsparios“ ar panašiai – nėra, tad jeigu klausiate apie teisines pasekmes jūsų darbui – jų būti negali.

Rezistentiška, arba gydymui atspari, depresija – klinikinis apibūdinimas, paprasta kalba reiškiantis, kad jūsų depresija yra sunkiai gydoma ir kad iki šiol jos nepavyko pagydyti dviem skirtingais antidepresantais maksimaliomis dozėmis, gydant bent keturias savaites, bet ir šis apibrėžimas įvairiuose šaltiniuose šiek tiek skiriasi.

Gydymui atspari depresija, deja, veikiausiai sutrikdys ar jau sutrikdė jūsų funkcionavimą, tad tai, kad tenka ar teks turėti ilgą, gal ir ne vieną, nedarbingumo pažymėjimą, o jūsų efektyvumas darbe sumažėjo, gali lemti nepalankias karjeros išeitis.

Tai viena dažniausių baimių gulantis į ligoninę. Deja, iki šiol iš tiesų sunkios diagnozės faktas ar gydymas ligoninėje galėdavo lemti sunkumus įsigyjant ginklą, pradedant ar tęsiant advokato ar teisėjo karjerą, įsivaikinant.

Laimei, jau derinami teisės aktai, panaikinsiantys daugumą buvusių apribojimų.

Smegenų neurotransmiterių pokyčiai yra laikini, ir praėjus depresijos epizodui jūs toliau galėsite dirbti pilnu tempu. Deja, suaktyvėjus depresijai sumenksta dėmesio sutelkimas, nebeįsimenama nauja informacija, dėl ko dažnai skundžiamasi „suprastėjusia atminti“, tačiau iš tiesų atminčiai depresijos metu nepakenkiama. Darbingumas sutrinka ir dėl sumenkusios motyvacijos, netenkama pasitenkinimo pačia veikla, dingsta kūrybingumas.

Nedarbingumo pažymėjimas išduodamas ne tik už gydymosi laikotarpį ligoninėje, tačiau ir gydantis dienos stacionare ar tiesiog poliklinikoje.

Depresijos diagnozė nėra pagrindas atleisti iš darbo.

Daugeliui darbų depresijos diagnozė netrukdo. Deja, sunkumų vis dar, kol nepakeisti galiojantys teisės aktai, gali kilti teisėjams, prokurorams, statutiniams pareigūnams.

Išrašai apie asmens sveikatą darbdaviams nesiunčiami – tai ypač jautri informacija.

Lengvos depresijos atveju antidepresantai nerekomenduojami, tačiau sergant vidutine ir sunkia depresija rekomenduojama gydyti antidepresantais ir psichoterapija. Savaime suprantama, kad gydytojo pareiga išsakyti galiojančias rekomendacijas, bet sprendimą – gerti rekomenduotus vaistus ar ne – priimsite jūs.

Tikrai ne. Dauguma depresijos atvejų gydomi ambulatoriškai – poliklinikose, taip pat yra šiuolaikiškų dienos stacionarų su psichoterapine pakraipa. Žinoma, sunkios depresijos atveju, kai reikia atidžiai stebėti būklę, ypač esant mintims ar ketinimams žudytis, stacionaras gali būti labai naudingas.

Psichoterapija, medikamentinė terapija, elektroimpulsinė terapija, transkranijinė magnetinė terapija, biblioterapija – tai pavadinimai, kuriuos galima išgirsti vienu ar kitu depresijos gydymo metu. Galutinį sprendimą priimsite jūs po konsultacijos su kvalifikuotu specialistu.

Įsivaizduokite save, kai nesirgote depresija: grįžtate po sunkios darbo dienos, gal kas nepasisekė, nepagristai užsipuolė, o gal tiesiog labai daug darbo. Namuose viskas erzina: numestos kojinės, atšalusi vakarienė – sunku ir pagalvoti, kaip rytoj reikės išspręsti problemą, kurią šiandien palikote. Tada nueinate miegoti. O ryte atsikėlus – vakarykštė diena nubraukta, darbai vėl atrodo išsprendžiami, o vaikų kojinės vidury kambario nebeerzina.

Tai vienas ar du skirtingi žmonės? O kuris jų tikras? Kalbant rimčiau – ne, antidepresantai jūsų kitu žmogumi nepadarys.

Iš pirmųjų antidepresantų buvo tikimasi, kad žmogaus būklė bent kiek pagerėtų. Iš šiuolaikinių medikamentų tikimasi maksimumo – visiškai grąžinti jus į gyvenimą, leisti vėl patirti malonumą atliekant mėgstamas veiklas (nugalėti vadinamąją anhedoniją) ir, žinoma, aktyviai dirbti ir dalyvauti laisvalaikio veiklose.

Tai labai jautri tema ir dažna žmonių baimė. Iš esmės, jei atsigulėte laisva valia, galite bet kada išeiti.

Labai retais atvejais, ypač tai galioja kilus sunkioms psichozėms, kai kyla grėsmė paciento ar jo aplinkinių sveikatai ar gyvybei, gali būti pradedama priverstinio gydymo procedūra.

Psichiatrijos ligoninės niekuo nesiskiria nuo visų kitų ligoninių – ar sergate apendicitu, ar depresija, ar susilaužėte koją – lankymo tvarka visur panaši. Be abejo, pandemijos metu galioja tam tikros taisyklės ir tvarka.

Gydymui atsparios depresijos atveju gydymo trukmė, tikėtina, bus ilgesnė nei vidutinė – gali reikėti ir mėnesio, kartais – ilgiau, o kartais – trumpiau, ypač jei yra galimybė stacionare pradėtą gydymą tęsti dienos stacionaro principu, t. y. ateinant iš namų.

Tai pavojinga. Kai kuriuose visuomenėje populiariuose mokymuose tokia grėsmė šiek tiek nuvertinama: sudaroma iliuzija, kad galima kartą pakalbėjus sudaryti saugos planą ir pasiūlyti toliau kreiptis pagalbos. Įtaręs artimojo savižudybės pavojų nepalikčiau jo vieno, kol nesusitiksiu su specialistu. Tai turėtų būti psichiatras.

Bus. Anksčiau ar vėliau bus. Nors depresija ir yra liga, kuri išvargina ne tik pacientą, bet ir jo artimuosius, jūsų pastangos ir kantrybė bus įvertintos.

Gydymui atspari depresija, kaip minėjau, yra klinikinis apibūdinimas, rodantis komplikuotą, netenkinančią eigą – neefektyvų gydymą dviem skirtingų antidepresantų kursais maksimaliomis dozėmis pakankamą laiką (bent keturias savaites). Tad patys neskubėkite sau ar artimiesiems jos diagnozuoti.

Palaikyti viltį, būti šalia. Sergant gydymui atsparia depresija reikalinga kantrybė ir pasitikėjimas specialistais, o tai, nesisekant gydyti, natūraliai greitai išsenka. Skaičiuojama, kad po pirmo antidepresantų kurso pasveiksta 33 proc., po antro – dar 20 proc., po trečio ir ketvirto – dar po 6–7 proc. asmenų.
Galiausiai, jei laukiamo poveikio vaistai neduoda, reikia bandyti transkranijinę magnetinę stimuliaciją, elektroimpulsinę terapiją, laukti naujų gydymo būdų.