Klara, 23 metai
Klara, 23 metai
„Pirmąjį savo kaip savižudės laišką parašiau 14-likos. Nieko nepadariau, bet ir nesupratau, kad tai nėra gerai. Žinojau tik tiek, kad visą laiką jaučiausi vieniša, jutau kone fizinį skausmą krūtinėje. Kartais piešdavau savo kraujuojančią širdį. Vis dėlto mokykloje gaudavau gerus pažymius, todėl niekas nepastebėjo nieko blogo – nei mokytojai, nei tėvai. Reikalai pablogėjo išvykus į universitetą, bet puikiai mokėjau tai slėpti. Bent man taip atrodė. Pradėjau daug gerti. Jeigu tik neišeidavau pasižmonėti ar nesimokydavau, jausdavausi taip, tarsi mane mano smegenys baustų. Vidinis balsas man nuolat kartojo, kad esu niekam tikusi, pabaisa, šiukšlė. Kad niekam niekada nerūpėjau ir neturėčiau rūpėti.
Vieną dieną kažkas iš draugų pasakė, kad niekada nebesišypsau. Pamenu, labai nustebau ir pabandžiau išsiaiškinti, ar tai tiesa. Tai buvo tik smulkmena, tačiau padėjo pamatyti, kaip viskas iš tikrųjų blogai. Jaučiausi, lyg būčiau vaikščiojusi per miegus ir staiga kažkas pažadino. Be to, tai padėjo suprasti, kad anksčiau buvau kitokia. Štai tada nuėjau pas konsultantę. Ji nusiuntė mane pas psichologą, kuris po kelių seansų diagnozavo depresiją.
Tai buvo daugiau nei depresija – baigėsi tuo, kad pasiėmiau akademines atostogas. Kurį laiką net nesikeldavau iš lovos. Jaučiau, kad susimoviau ir praradau visas galimybes būti normali. Po kurio laiko ėmiau laukti iš darbo grįžtančios mamos, sėdėdavau šalia virtuvėje, kol ji gamindavo. Galiausiai ėmiau padėti pjaustyti daržoves. Ir dabar gaminu, kol ji kalba, – tai mūsų ritualas. Maisto gaminimas yra toks paprastas, kūrybingas dalykas – man patinka ingredientų, šviežių žolelių ir kitų produktų skonis bei kvapas, o padariusi kažką dėl kitų gerai jaučiuosi. Prisipažinimas sau, kad sergu depresija, padėjo suprasti, kad šis liūdesys nėra tai, kas esu. Gal ji visada bus su manimi, bet žinau, kad jei leisiu kitiems padėti, sulauksiu ir geresnių dienų.“