Tatjana, 47 metai
Tatjana, 47 metai
„Pirmieji simptomai pasireiškė maždaug prieš 16 metų. Buvo sunkus laikotarpis: netekau dviejų brolių ir mamos, praradau verslą ir namus. Tada nebuvau geras žmogus. Į viską reaguodavau pykčiu, buvau verksnė ir nuolat sudirgusi. Negebėjau valdyti pykčio. Tai vargino, bet tada nežinojau, jog sergu depresija. Tik po kurio laiko sužinojau, kad man depresija. Depresija man – tarsi pabaisa. Rašalo juodumo aštuonkojis su čiuptuvais, tiksliai pataikančiais į skaudžius taškus. Kai atsiranda kad ir mažytis daigelis noro ką nors veikti, aštuonkojis pakyla ir čiuptuvais jį tiesiog palaužia. Tai negailestingas priešas. Užaugau didelėje šeimoje, kur negalėjau atvirai reikšti savo jausmų. Net ir dabar, po daugelio metų bandymų kalbėti apie savo jausmus su specialistais ir terapeutais, man sunku rasti tinkamų žodžių.
Depresija paveikė mano santykius su aplinkiniais. Penkerius ilgus metus įtarinėjau kitus žmones. Užsidariau savyje, vengiau artimų santykių. Išmečiau savo SIM kortelę ir nenorėjau su niekuo bendrauti. Vaikai bandė man padėti, ypač sūnus. Kai dukra vyko dirbti į Pietų Korėją, jie nusprendė, kad gal man padėtų pakeisti aplinką, tad sumokėjo už skrydį ir gydymą. Tiesą sakant, dėl kalbos barjero gydytojai neteisingai paskyrė gydymą ir mano būklė tik blogėjo.
Esu tikinti, turiu savo tikėjimą. Tikėjimas visada buvo su manimi. Kai jaučiu baisią tuštumą, kai dingsta noras gyventi, pasikliauju tik malda. Kadangi esu mama, svajoju netapti našta savo dviem nuostabiems vaikams. Svajoju apie nuosavus namus – praradau juos prieš 16 metų, vis dar klajoju per nuomojamus butus. Jaučiu, kad turiu daugybę neišspręstų problemų. Bandau dirbti su savimi, bet tai labai sunku. Kitiems sergantiems depresija linkiu būti dėkingiems, kai šeima ir draugai padeda, nes be šilumos, rūpesčio ir palaikymo atsitiesti išties sunku.“