Markas, 54 metai
Markas, 54 metai
Nuo paskutinio epizodo jau praėjo aštuoneri ar devyneri metai. Turbūt galėčiau sakyti, kad pasveikau, nors kartais taip nesijaučiu. Pamenu, pirmąsias problemas pajutau dar paauglystėje, mokykloje. Tuomet mano šeimoje gyvenimas niekam nebuvo rožėmis klotas, bet, užuot apie tai kalbėjęs, aš tiesiog nusivyliau kitais žmonėmis. Man tada rūpėjo tik šis minkštas žaislinis šuo, jį laikiau lovoje. Vadinau jį Milo ir viską jam pasakodavau. Jis buvo mano užuovėja. Nors tuomet elgdavausi siaubingai, man visgi pavyko įstoti į koledžą. Būtent tada viskas ir ėmė ristis blogyn. Užuot išėjęs su draugais, nuo visų užsidariau. Jaučiausi beviltiškai. Rodėsi, kad visiškai nieko nesugebu. Prislėgtumo jausmas mane žudė, kaustė nuolatinė baimė ir nerimas beveik dėl visko, o gydymas, atrodė, neveikia. Buvau vienas duobėje ir visiškai sudaužyta širdimi.
Tai tęsėsi savaičių savaites, tiesą sakant, tada pradedi tikėti, kad nebėra jokių prošvaisčių. Neturėjau daug artimų draugų, tačiau pora jų labai mane palaikė. Na, palaikė, kiek galėjo. Jie palydėjo mane pas psichiatrą, kuris galiausiai ir diagnozavo depresiją. Pagaliau lyg ir nusiraminau – mano nuolatinė palydovė pagaliau turi vardą. Kažkas, už ko galėjau įsitverti ir mėginti suprasti. Mano depresija jau nebėra taip aiškiai matoma, bet vis tiek ji – gyvenimo dalis. Žinau, kaip pajusti, kad ji artinasi, o kai taip atsitinka, turiu žmonių, kurie mane myli ir rūpinasi. Jie tikrąja to žodžio prasme yra mano gyvybės gelbėtojai, neįsivaizduoju, kur būčiau be jų. Daug laiko prireikė, kol tapau toks, koks dabar esu, bet jau irgi pasikeičiau. Milo vis dar su manimi. Jis puikus klausytojas, bet neabejoju, kad kartais aš jam juokingas. Et, turbūt galiu su tuo susitaikyti.“